|
|
|
|||||
Labas, Laura,
Su mielu noru kapitonas ir įgula kviečia tave į “Ambersail”. Mums beliko apie 600 jūrmylių, tad planuojame įplaukti į Berisą vasario 23 d. I dienos pusėje.
Raimundas
Jachta “Ambersail”
43°58’S
059°03’ W
***
Vasario 28 dienos pusiaudienis. Po nedidelio remonto jachta „Ambersail“ vis dar prisišvartavusi Argentinos jachtų klubo krantinėje, kurioje būriuojasi gausus būrys įgulos išlydėti susirinkusių Argentinos lietuvių, pasipuošusių Lietuvos trispalvėmis, šypsenomis, prisiminimais apie Lietuvą, nuoširdžiais palinkėjimais, padėkomis ir planais liepos 6-ąją būti Klaipėdoje... Išlydėtuvės išeina visai netrumpos – penkių valandų, nes būtent tiek laiko užtruko į „Tūkstantmečio odisėją“ įsipainiojęs neplanuotas projektas „Leiskit į namus. Argentinos migracijos ir muitinės ypatybės“.
Vos jachtai pajudėjus Montevidėjo link, gaunu pirmąsias instrukcijas: plaukiant jachta visada reikia būti atsirėmus į ją bent trim taškais, negalima būti denyje vienam, reikia vilkėti gelbėjimosi liemenę ir prisirišti „pavadėliais“, einant gulti kuo mažiau sukinėtis erdvėje po deniu, nes ten labai greitai užsupa (jei nesi horizontalioj padėtyje).
Pasisiūlau padėti šio etapo jachtos restorano šefui Mantui Zalatoriui pagaminti vakarienę. Meniu gurmaniškas: 1. Neplautų kriaušių luobelės (nes vitaminų nevalia išmesti); 2. Kepta jautiena su „Chorizo“ dešra, pagardinta keptais svogūnais ir karamelizuota paprika “Vorčesterio” padaže; 3. Vyne virtos kriaušes. Trečio punkto pagaminti nepavyksta, nes ima supti, tad meniu greitai perrašomas ir desertas pavadinamas „tiesiog kriaušės“.
Po vakarienės persirengiame šiltesniais, drėgmei nepralaidžiais drabužiais. Įgula pergyvena, kad ją paliko Naglis Šulija - nebėra kam orus pranešinėti, o ir su žvaigždynais visokių neaiškumų atsiranda.
Naktis. Keturi įgulos nariai („vachta“) dirba, kiti ilsisi. Gulime po deniu esančiuose siauruose gultuose. Nuo veido iki lubų arba iki viršuje gulinčio kaimyno gulto – tik kokie 25 cm. Atsigulus, kad neiškristum iš lovos, vienas gulto šonas pritraukiamas dar aukščiau, nes jachta plaukia gerokai pasvirusi į šoną. Per likusį plyšį net ir norėdama negaliu išlipti iš lovos, nes nemoku nuleisti gulto. O taip noriu pakilti į denį, idant įsitikinčiau, nuo ko gi čia jau kokias dvi geras valandas jachtą stipriai purto, ji trankosi į vandenį ir siūbuoja, denį stipriai užlieja bangos, o norėdama perrėkti vėją įgulos nariai garsiai rėkauja vieni kitiems nurodymus. Denyje jau dvi „vachtos“ (atidirbusioji ir kita) keičia bures kovodamos su aštriu beidevindu (vėjas iš priekio).
Pasikeičia pamainos (iš to sprendžiu, kad keturios ryto), bet vėjas - ne. Tik įsispiriu kojomis į lovūgalį ir laukiu, kas bus toliau. Galvoju, ir kas gi mane čia nešė? Greitai tą klausimą nuveju šalin, nes čia juk ne šiaip plaukimas, o „Tūkstantmečio odisėja“. Apie miegą nėra net minties. Ar baisu? Ne. Juk dauguma šios įgulos narių yra „Tūkstantmečio odisėjos“ kapitonai, tad žinau, kad esu geriausiųjų komandoje.
Paryčiais, nurimus vėjui, pavyksta užmigti. Ryte sužinau, kad vėjas siekė tik 20 mazgų –
visiškas niekis, palyginus su 70 mazgų vėju, kurį kai kuriems Odisėjos dalyviams jau teko išgyventi. O man „balos“ (taip La Platos upę pavadino Raimundas Daubaras) perplaukimas visai netikėtai virto šiokiu tokiu išbandymu. Kad suprasčiau, kaip gi vertinti tą „nedidelį“ naktinį siūbavimą, Simonas Steponavičius nuramino, kad dešimties balų skalėje tai buvo tik 3 balai. Pagarba buriuotojams.
Kovo 1 dieną, 9 valanda „Ambersail“ nuleidžia inkarą šalia Montevidėjo uosto vartų. Laukiame leidimo švartuotis. O taip gera, kad bangos nesitaško, nesupa ir atsirado apetitas... Suvokiu, kad net patys mažiausi džiaugsmai jūroje virsta dideliais džiaugsmais.
Vakarop, po apsilankymo Urugvajaus lietuvių bendruomenėje atsisveikinant su įgula jaučiau jiems baltą pavydą, nes jie važiavo į jachtą, o aš – į jokių nuotykių ir netikėtumų nežadantį keltą, nuplukdysiantį mane atgal į Buenos Aires.
***
From: Laura Tupe
To: Jachta “Ambersail“
Subject: Aciu
Ačiū kapitonui ir įgulai, pakvietusiai trumpam prisijungti ir leidusiai nors truputį patirti, ką reiškia būti pačiame „Tūkstantmečio odisėjos“ įvykių sūkuryje.
Laura Tupe
Lietuvos Respublikos ambasados Buenos Airėse
Pirmoji sekretorė
Su mielu noru kapitonas ir įgula kviečia tave į “Ambersail”. Mums beliko apie 600 jūrmylių, tad planuojame įplaukti į Berisą vasario 23 d. I dienos pusėje.
Raimundas
Jachta “Ambersail”
43°58’S
059°03’ W
***
Vasario 28 dienos pusiaudienis. Po nedidelio remonto jachta „Ambersail“ vis dar prisišvartavusi Argentinos jachtų klubo krantinėje, kurioje būriuojasi gausus būrys įgulos išlydėti susirinkusių Argentinos lietuvių, pasipuošusių Lietuvos trispalvėmis, šypsenomis, prisiminimais apie Lietuvą, nuoširdžiais palinkėjimais, padėkomis ir planais liepos 6-ąją būti Klaipėdoje... Išlydėtuvės išeina visai netrumpos – penkių valandų, nes būtent tiek laiko užtruko į „Tūkstantmečio odisėją“ įsipainiojęs neplanuotas projektas „Leiskit į namus. Argentinos migracijos ir muitinės ypatybės“.
Vos jachtai pajudėjus Montevidėjo link, gaunu pirmąsias instrukcijas: plaukiant jachta visada reikia būti atsirėmus į ją bent trim taškais, negalima būti denyje vienam, reikia vilkėti gelbėjimosi liemenę ir prisirišti „pavadėliais“, einant gulti kuo mažiau sukinėtis erdvėje po deniu, nes ten labai greitai užsupa (jei nesi horizontalioj padėtyje).
Pasisiūlau padėti šio etapo jachtos restorano šefui Mantui Zalatoriui pagaminti vakarienę. Meniu gurmaniškas: 1. Neplautų kriaušių luobelės (nes vitaminų nevalia išmesti); 2. Kepta jautiena su „Chorizo“ dešra, pagardinta keptais svogūnais ir karamelizuota paprika “Vorčesterio” padaže; 3. Vyne virtos kriaušes. Trečio punkto pagaminti nepavyksta, nes ima supti, tad meniu greitai perrašomas ir desertas pavadinamas „tiesiog kriaušės“.
Po vakarienės persirengiame šiltesniais, drėgmei nepralaidžiais drabužiais. Įgula pergyvena, kad ją paliko Naglis Šulija - nebėra kam orus pranešinėti, o ir su žvaigždynais visokių neaiškumų atsiranda.
Naktis. Keturi įgulos nariai („vachta“) dirba, kiti ilsisi. Gulime po deniu esančiuose siauruose gultuose. Nuo veido iki lubų arba iki viršuje gulinčio kaimyno gulto – tik kokie 25 cm. Atsigulus, kad neiškristum iš lovos, vienas gulto šonas pritraukiamas dar aukščiau, nes jachta plaukia gerokai pasvirusi į šoną. Per likusį plyšį net ir norėdama negaliu išlipti iš lovos, nes nemoku nuleisti gulto. O taip noriu pakilti į denį, idant įsitikinčiau, nuo ko gi čia jau kokias dvi geras valandas jachtą stipriai purto, ji trankosi į vandenį ir siūbuoja, denį stipriai užlieja bangos, o norėdama perrėkti vėją įgulos nariai garsiai rėkauja vieni kitiems nurodymus. Denyje jau dvi „vachtos“ (atidirbusioji ir kita) keičia bures kovodamos su aštriu beidevindu (vėjas iš priekio).
Pasikeičia pamainos (iš to sprendžiu, kad keturios ryto), bet vėjas - ne. Tik įsispiriu kojomis į lovūgalį ir laukiu, kas bus toliau. Galvoju, ir kas gi mane čia nešė? Greitai tą klausimą nuveju šalin, nes čia juk ne šiaip plaukimas, o „Tūkstantmečio odisėja“. Apie miegą nėra net minties. Ar baisu? Ne. Juk dauguma šios įgulos narių yra „Tūkstantmečio odisėjos“ kapitonai, tad žinau, kad esu geriausiųjų komandoje.
Paryčiais, nurimus vėjui, pavyksta užmigti. Ryte sužinau, kad vėjas siekė tik 20 mazgų –
visiškas niekis, palyginus su 70 mazgų vėju, kurį kai kuriems Odisėjos dalyviams jau teko išgyventi. O man „balos“ (taip La Platos upę pavadino Raimundas Daubaras) perplaukimas visai netikėtai virto šiokiu tokiu išbandymu. Kad suprasčiau, kaip gi vertinti tą „nedidelį“ naktinį siūbavimą, Simonas Steponavičius nuramino, kad dešimties balų skalėje tai buvo tik 3 balai. Pagarba buriuotojams.
Kovo 1 dieną, 9 valanda „Ambersail“ nuleidžia inkarą šalia Montevidėjo uosto vartų. Laukiame leidimo švartuotis. O taip gera, kad bangos nesitaško, nesupa ir atsirado apetitas... Suvokiu, kad net patys mažiausi džiaugsmai jūroje virsta dideliais džiaugsmais.
Vakarop, po apsilankymo Urugvajaus lietuvių bendruomenėje atsisveikinant su įgula jaučiau jiems baltą pavydą, nes jie važiavo į jachtą, o aš – į jokių nuotykių ir netikėtumų nežadantį keltą, nuplukdysiantį mane atgal į Buenos Aires.
***
From: Laura Tupe
To: Jachta “Ambersail“
Subject: Aciu
Ačiū kapitonui ir įgulai, pakvietusiai trumpam prisijungti ir leidusiai nors truputį patirti, ką reiškia būti pačiame „Tūkstantmečio odisėjos“ įvykių sūkuryje.
Laura Tupe
Lietuvos Respublikos ambasados Buenos Airėse
Pirmoji sekretorė
