|
|
|
|||||||
susitikimą su “Tūkstantmečio odisėjos” buriuotojais iš Lietuvos krantinėje atėjo tikrai nemažai žmonių, manau, daugiau nei 100. Tiek pat, o gal dar daugiau dalyvavo vakare, jau kiti veidai. Tarp susirinkusiųjų krantinėje buvo ne tik lietuvių. Šis įvykis atkreipė ir kitų emigrantų Berise dėmesį, matėme pavienių albanų, italų, ispanų, arabų ir kitų tautybių žmonių, susirinkusių ir besidžiaugiančių kartu su lietuviais. Visi jie pasipuošę savo tautiniais atributais. Visuose Odisėjos renginiuose dalyvavo Mis Berisas - italų kilmės gražuolė. Savo apsilankymu ji pagerbė lietuvių buriuotojus.
Bendravimas su lietuviais labai šiltas. Pasisveikindami visi skuba bučiuoti į žanduką, glebėsčiuotis. Nors tik kas trečias jų žodis lietuviškai, visi kiti ispaniškai, labai nori bendrauti. Kalbančių lietuviškai vienetai. Tai daugiausia vyresni žmonės – 50-70 metų, kurie atvyko į Berisą visai mažučiai ir kalbą išmoko iš jau amžiną atilsį tėvų, arba gimę čia, bet kalbą dar iš tėvų perėmė. Šių žmonių vaikai ir anūkai lietuviškai moka tik keletą frazių arba visiškai nemoka. Keistas jausmas, kai žiūri į merginas, vilkinčias tautiniais drabužiais, matyti jų veiduose lietuviškus bruožus (kai kur gerokai susimaišiusius su ispaniškais ir itališkais), bet susikalbėti negali... Mažesni vaikučiai dar labiau nepanašūs į lietuviukus, tamsios odos, rudų akių. Todėl tik šypsaisi ir bandai kažką pasakyti, nes jie gaudo kiekvieną žodį iš tavo lūpų.
Gavome ne viena prašymą atsiųsti lietuvių kalbos elementorių. Visus mūsų suvenyrus ir medžiagą, susijusią su Lietuva išgraibstė. DVD “Neregėta Lietuva” žiūrėjo kaip į pasakų šalį. Lietuvių kalbos elementorių - pradžiamokslio prašo seneliai, pasiryžę mokinti savo anūkus nors kiek lietuviškai.
Vienas pagyvenęs ponas į susitikimą krantinėje atėjo su antikvariniu savo tėvo lagaminu, su kuriuo jis paliko Lietuvą. Saugo kaip didžiausią relikviją.
Toks pats keistas jausmas apėmė draugijoje “Nemunas”, kur tautinius šokius šoko ir visai mažučiai vaikai, ir jau vyresni. Kaip jie stengėsi! Nuoširdžiai, braukdami prakaitą, padusę nuo vietinio karšto oro. Žiūrint tuos šokius apėmė toks geras jausmas, juokiausi iki ašarų. Mažai kas jų moka lietuviškai kalbėti, bet lietuviškus šokius moka. Nemeluosiu, pati užsimaniau lankyti tautinių šokių ratelį, nes man pasidarė gėda, kad aš lietuvė būdama beveik nemoku nei vieno lietuviško šokio...
Edita Skaraitė
"Tūkstantmečio odisėjos" kranto komandos narė
Bendravimas su lietuviais labai šiltas. Pasisveikindami visi skuba bučiuoti į žanduką, glebėsčiuotis. Nors tik kas trečias jų žodis lietuviškai, visi kiti ispaniškai, labai nori bendrauti. Kalbančių lietuviškai vienetai. Tai daugiausia vyresni žmonės – 50-70 metų, kurie atvyko į Berisą visai mažučiai ir kalbą išmoko iš jau amžiną atilsį tėvų, arba gimę čia, bet kalbą dar iš tėvų perėmė. Šių žmonių vaikai ir anūkai lietuviškai moka tik keletą frazių arba visiškai nemoka. Keistas jausmas, kai žiūri į merginas, vilkinčias tautiniais drabužiais, matyti jų veiduose lietuviškus bruožus (kai kur gerokai susimaišiusius su ispaniškais ir itališkais), bet susikalbėti negali... Mažesni vaikučiai dar labiau nepanašūs į lietuviukus, tamsios odos, rudų akių. Todėl tik šypsaisi ir bandai kažką pasakyti, nes jie gaudo kiekvieną žodį iš tavo lūpų.
Gavome ne viena prašymą atsiųsti lietuvių kalbos elementorių. Visus mūsų suvenyrus ir medžiagą, susijusią su Lietuva išgraibstė. DVD “Neregėta Lietuva” žiūrėjo kaip į pasakų šalį. Lietuvių kalbos elementorių - pradžiamokslio prašo seneliai, pasiryžę mokinti savo anūkus nors kiek lietuviškai.
Vienas pagyvenęs ponas į susitikimą krantinėje atėjo su antikvariniu savo tėvo lagaminu, su kuriuo jis paliko Lietuvą. Saugo kaip didžiausią relikviją.
Toks pats keistas jausmas apėmė draugijoje “Nemunas”, kur tautinius šokius šoko ir visai mažučiai vaikai, ir jau vyresni. Kaip jie stengėsi! Nuoširdžiai, braukdami prakaitą, padusę nuo vietinio karšto oro. Žiūrint tuos šokius apėmė toks geras jausmas, juokiausi iki ašarų. Mažai kas jų moka lietuviškai kalbėti, bet lietuviškus šokius moka. Nemeluosiu, pati užsimaniau lankyti tautinių šokių ratelį, nes man pasidarė gėda, kad aš lietuvė būdama beveik nemoku nei vieno lietuviško šokio...
Edita Skaraitė
"Tūkstantmečio odisėjos" kranto komandos narė
