|
|||
Lietuvos garbės konsulas Brazilijoje: globalizuota meilė tėvynei turi vardą “Ambersail”. Skaitykite čia.
Apie "Tūkstantmečio odisėjos" buriuotojų susitikimą su Brazilijos lietuvių bendruomene San Paule skaitykite čia. Nuotraukų albumas.
Apie "Tūkstantmečio odisėjos" buriuotojų susitikimą su Brazilijos lietuvių bendruomene San Paule skaitykite čia. Nuotraukų albumas.
Odisėjos buriuotojai pristatė Lietuvą San Paulo universitete. Skaitykite čia.
Lituanika - lietuvybės sala prie San Paulo. Skaitykite čia.
BRAZILIJOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ
Organizuota lietuvių bendruomenė yra San Paule. Rio de Žaneiro lietuvių beveik nėra.
Pirmieji lietuviai Braziliją pasiekė XIX a. antroje pusėje. Dar daugiau tautiečių čia apsigyveno nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. „Pasaulio lietuvių žinyno" duomenimis, į Braziliją 1920-1934 m. atvyko daugiau kaip 24 tūkstančių lietuvių. Brazilija tapo užuovėja tautiečiams, kurie ieškojo geresnio uždarbio, norėjo palengvinti sunkią gyvenimo naštą. Pamažu čia susidarė didžiausia lietuvių kolonija Pietų Amerikoje. Brazilijos lietuvių bendruomenės vadovybės skaičiavimu, dabar šalyje yra apie 50 tūkstančių lietuvių ar turinčių lietuviškas šaknis žmonių, tačiau lietuviai stipriai asimiliavosi. Knygoje „Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949-2003“ (Vilnius, 2004) nurodoma, kad šioje Pietų Amerikos šalyje gyvena apie 40 tūkst. lietuvių.
Naujas etapas Brazilijos lietuvių gyvenime prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. 1947 m. į šalį atvyko apie 500 lietuvių. Didžiulei Brazilijai tuo metu reikėjo darbo jėgos, tad lietuviai buvo viliojami lengvatomis persikeliant, įsigyjant žemės sklypus. Naujai atvykę lietuviai glaudėsi arčiau savųjų. Dauguma jų įsikūrė San Paulo mieste, jo priemiesčiuose ir to paties pavadinimo provincijose. Kitas lietuviškas centras susidarė Rio de Ženeiro mieste, treti išsiblaškė po visą šalį. Kiek daugiau lietuvių gyvena Porto Alegre, Santose, Kuritiboje, nors jų galima rasti dar 50-60-yje miestų.
Brazilijos lietuvių bendruomenė buvo įsteigta 1958 m., kiek vėliau negu kitos Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės. Jos steigėjas buvo inžinierius Zenonas Bačelis. Bendruomenė suvienijo veikusias lietuviškas organizacijas, kaip antai Lietuvių sąjungą Brazilijoje, įsteigtą Lietuvos Respublikos konsulo Petro Mačiulio 1930 m., lietuviškas parapijas San Paule ir Rio de Ženeire bei kitas. Kiek gyvesnė bendruomenės veikla pasireiškė nuo septintojo dešimtmečio pabaigos.
Bene daugiausia Brazilijos lietuvių bendruomenė nuveikė kultūros srityje, nors jos vardas buvo žinomas ir šalies politinėje arenoje.
Brazilijos lietuviai pagal galimybes rūpinosi pavergtos Lietuvos likimu. Ypač daug nuveikė Brazilijos lietuvių bendruomenės sudaryta Politinių reikalų komisija. Ji per spaudą informavo šalies visuomenę apie Lietuvą, jos žmonių persekiojimus. Brazilams buvo platinama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" portugalų kalba.
1989-1991 m. Lietuvos kova už nepriklausomybę nepaliko Brazilijos lietuvių nuošalyje. Lietuviškos organizacijos San Paulo centre organizavo parašų rinkimo akciją su šūkiais „Laisvė ir nepriklausomybė Lietuvos Respublikai". Po prašymu šalies Prezidentui pripažinti Lietuvą de jure ir de facto buvo surinkta 15 tūkstančių parašų.
Po Lietuvos valstybės atkūrimo pagyvėjo ryšiai su Tėvyne. 1993 m. Lietuvoje viešėjo Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Ana Vera Tatarūnas, 1994 m. Brazilijos lietuvių bendruomenę aplankė užsienio reikalų ministras P. Gylys, 1996 m. Brazilijoje lankėsi tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas A. M. Brazauskas.
Lietuviai Brazilijoje plėtojo tradicinę veiklą - rengė minėjimus, šventes, steigė saviveiklos ansamblius, leido spaudą. Jauni lietuviai iš Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus, Venesuelos ir Kolumbijos rengė bendrus jaunimo suvažiavimus. 1982 m. įvyko pirmoji „Lituanikos" stovykla. Vėlesniais metais jaunimo veikla nusilpo.
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo buvo susirūpinta lietuvišku švietimu. 1947 m. buvo atgaivintos lietuvių kalbos pamokos. Tačiau lietuvių mokyklėlės gyvavo neilgai, nes nebuvo norinčių mokytis.
Ilgesnį laiką veikė San Paulo lietuviška mokykla, kurią rėmė Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba. Dabar parapijos salėje lietuvių kalbos moko Liucija Jodelytė-Butrimavičienė. Kurį laiką lietuvių kalba buvo dėstoma ir San Paulo universitete.
Aktyvūs Brazilijos lietuvių bendruomenės nariai sielojosi, kad jaunoji karta prastai moka lietuvių kalbą. Nesurenkant mokinių į lietuviškas mokyklėles, buvo ieškoma kitų mokymosi būdų. A. Petraitis pasiūlė lietuvių kalbos mokytis korespondenciniu būdu. Ši naujovė patraukė ne tik Brazilijos jaunimą, bet atsirado mokinių ir tarp kitų Pietų Amerikos lietuvių. Dabar korespondenciniams kursams vadovauja lietuvių šv. Juozapo parapijos klebonas P. Rukšys, mokinių susirenka daugiau kaip 100.
Laikui negailestingai mažinant lietuvių skaičių, mažėja Bendruomenės darbo apimtis. Tačiau tautiškai susipratusiam jaunimui tęsiant vyresniųjų pradėtus darbus, tikėtina, kad Brazilijos lietuvių bendruomenės vardas neišnyks iš Pasaulio lietuvių bendruomenės žemėlapio.
Pirmieji lietuviai Braziliją pasiekė XIX a. antroje pusėje. Dar daugiau tautiečių čia apsigyveno nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. „Pasaulio lietuvių žinyno" duomenimis, į Braziliją 1920-1934 m. atvyko daugiau kaip 24 tūkstančių lietuvių. Brazilija tapo užuovėja tautiečiams, kurie ieškojo geresnio uždarbio, norėjo palengvinti sunkią gyvenimo naštą. Pamažu čia susidarė didžiausia lietuvių kolonija Pietų Amerikoje. Brazilijos lietuvių bendruomenės vadovybės skaičiavimu, dabar šalyje yra apie 50 tūkstančių lietuvių ar turinčių lietuviškas šaknis žmonių, tačiau lietuviai stipriai asimiliavosi. Knygoje „Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949-2003“ (Vilnius, 2004) nurodoma, kad šioje Pietų Amerikos šalyje gyvena apie 40 tūkst. lietuvių.
Naujas etapas Brazilijos lietuvių gyvenime prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. 1947 m. į šalį atvyko apie 500 lietuvių. Didžiulei Brazilijai tuo metu reikėjo darbo jėgos, tad lietuviai buvo viliojami lengvatomis persikeliant, įsigyjant žemės sklypus. Naujai atvykę lietuviai glaudėsi arčiau savųjų. Dauguma jų įsikūrė San Paulo mieste, jo priemiesčiuose ir to paties pavadinimo provincijose. Kitas lietuviškas centras susidarė Rio de Ženeiro mieste, treti išsiblaškė po visą šalį. Kiek daugiau lietuvių gyvena Porto Alegre, Santose, Kuritiboje, nors jų galima rasti dar 50-60-yje miestų.
Brazilijos lietuvių bendruomenė buvo įsteigta 1958 m., kiek vėliau negu kitos Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės. Jos steigėjas buvo inžinierius Zenonas Bačelis. Bendruomenė suvienijo veikusias lietuviškas organizacijas, kaip antai Lietuvių sąjungą Brazilijoje, įsteigtą Lietuvos Respublikos konsulo Petro Mačiulio 1930 m., lietuviškas parapijas San Paule ir Rio de Ženeire bei kitas. Kiek gyvesnė bendruomenės veikla pasireiškė nuo septintojo dešimtmečio pabaigos.
Bene daugiausia Brazilijos lietuvių bendruomenė nuveikė kultūros srityje, nors jos vardas buvo žinomas ir šalies politinėje arenoje.
Brazilijos lietuviai pagal galimybes rūpinosi pavergtos Lietuvos likimu. Ypač daug nuveikė Brazilijos lietuvių bendruomenės sudaryta Politinių reikalų komisija. Ji per spaudą informavo šalies visuomenę apie Lietuvą, jos žmonių persekiojimus. Brazilams buvo platinama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" portugalų kalba.
1989-1991 m. Lietuvos kova už nepriklausomybę nepaliko Brazilijos lietuvių nuošalyje. Lietuviškos organizacijos San Paulo centre organizavo parašų rinkimo akciją su šūkiais „Laisvė ir nepriklausomybė Lietuvos Respublikai". Po prašymu šalies Prezidentui pripažinti Lietuvą de jure ir de facto buvo surinkta 15 tūkstančių parašų.
Po Lietuvos valstybės atkūrimo pagyvėjo ryšiai su Tėvyne. 1993 m. Lietuvoje viešėjo Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Ana Vera Tatarūnas, 1994 m. Brazilijos lietuvių bendruomenę aplankė užsienio reikalų ministras P. Gylys, 1996 m. Brazilijoje lankėsi tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas A. M. Brazauskas.
Lietuviai Brazilijoje plėtojo tradicinę veiklą - rengė minėjimus, šventes, steigė saviveiklos ansamblius, leido spaudą. Jauni lietuviai iš Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus, Venesuelos ir Kolumbijos rengė bendrus jaunimo suvažiavimus. 1982 m. įvyko pirmoji „Lituanikos" stovykla. Vėlesniais metais jaunimo veikla nusilpo.
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo buvo susirūpinta lietuvišku švietimu. 1947 m. buvo atgaivintos lietuvių kalbos pamokos. Tačiau lietuvių mokyklėlės gyvavo neilgai, nes nebuvo norinčių mokytis.
Ilgesnį laiką veikė San Paulo lietuviška mokykla, kurią rėmė Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba. Dabar parapijos salėje lietuvių kalbos moko Liucija Jodelytė-Butrimavičienė. Kurį laiką lietuvių kalba buvo dėstoma ir San Paulo universitete.
Aktyvūs Brazilijos lietuvių bendruomenės nariai sielojosi, kad jaunoji karta prastai moka lietuvių kalbą. Nesurenkant mokinių į lietuviškas mokyklėles, buvo ieškoma kitų mokymosi būdų. A. Petraitis pasiūlė lietuvių kalbos mokytis korespondenciniu būdu. Ši naujovė patraukė ne tik Brazilijos jaunimą, bet atsirado mokinių ir tarp kitų Pietų Amerikos lietuvių. Dabar korespondenciniams kursams vadovauja lietuvių šv. Juozapo parapijos klebonas P. Rukšys, mokinių susirenka daugiau kaip 100.
Laikui negailestingai mažinant lietuvių skaičių, mažėja Bendruomenės darbo apimtis. Tačiau tautiškai susipratusiam jaunimui tęsiant vyresniųjų pradėtus darbus, tikėtina, kad Brazilijos lietuvių bendruomenės vardas neišnyks iš Pasaulio lietuvių bendruomenės žemėlapio.
