|
|||
LENKIJOS LIETUVIŲ BENRUOMENĖ
Istorijoje nė vienos Lietuvos kaimyninės valstybės ir Lietuvos tarpvalstybiniai santykiai nebuvo taip glaudžiai susiję, kaip Lietuvos ir Lenkijos. XIV amžiaus pabaigoje krikštas ir vienokios ar kitokios formos unija susiejo šias dvi kaimynes beveik visiems laikams, nors kai kada rodėsi, kad šie ryšiai negrįžtamai prarasti ir daugiau kas skiria kaimynes, negu jungia.
Daugelį amžių lietuviai vyko į Lenkiją valstybiniais ar mokslo reikalais, kryžiavosi aukštuomenės vedybiniai reikalai, tačiau tais laikais kalbėti apie pastovias lietuviškas organizacijas Lenkijoje pakankamai sunku.
Didžiausia dalis Lenkijoje gyvenančių lietuvių – tai senbuviai, kurių protėviai šiose vietose gyveno nuo seniausių laikų ir kurie klasikine prasme nėra išeiviai; tokiais juos padarė valstybių sienų kaita. Jei ne XX amžiaus pradžioje tarp Lietuvos ir Lenkijos kilęs konfliktas, vargu ar Lenkijoje gyventų didesnė lietuvių bendruomenė. Lenkijos lietuviai glaustai gyvena beveik visame dabartiniame Lietuvos – Lenkijos valstybių pasienyje, Seinų ir Suvalkų apskrityse. Ju skaičius siekia 10 tūkstančių, o Punsko valsčiuje iš 5 tūkstančių gyventojų lietuviai sudaro net 80 procentų.
Kituose Lenkijos miestuose – Varšuvoje, Balstogėje, Vroclave, Gdanske, Šcecine gyvenančius lietuvius būtų galima laikyti išeivija klasikine prasme – tai išeiviai iš Lietuvos, čia atblokšti karo audrų, Sibiro tremtiniai bei persikėlę Suvalkų krašto lietuviai. Ju skaičių tiksliai apibrėžti sunku – nuo kelių iki keliolikos tūkstančių.
Reikšmingi Lenkijos lietuviams buvo 1957-ieji, kai buvo įsteigta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija. Tais laikais nebuvo įmanoma palaikyti ryšių ir su Pasaulio lietuvių bendruomene, tad Lietuvių kultūros draugija buvo tarsi Lenkijos lietuvių bendruomenės pakaitalas. Ji 1993 metais pakeitė savo pavadinimą į Lenkijos lietuvių draugiją, kaip labiau atitinkantį veiklos profilį. Taip pat atsikūrė kurį laiką tarpukariu Vilniaus ir Suvalkų kraštuose veikusi Lietuvių Šv.Kazimiero draugija, veiklą atnaujinusi taip pat 1993 metais.
1994 metais savo įkurta Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga, veikianti kaip Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos padalinys. Ji siekia įgyvendinti tuos pačius uždavinius, kokius vykdo Lietuvių jaunimo sąjungos visame pasaulyje – išlaikyti tautinę savimonę, skatinti jaunimo kultūrinį gyvenimą. Tai Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga vykdo, pradėdama nuo pačių mažiausių lietuvių – nuo vaikų, organizuodama jiems Vaikų šokių šventes, vaiku sąskrydžius, sulaukiančius pakankamai didelio mažųjų dėmesio. Jaunimui nuo pat įsikūrimo rengiamos estradinių ansamblių šventės, dažnai į svečius kviečiant įvairias muzikines grupes iš Lietuvos, organizuojami susitikimai, diskusijos. Organizacijos atvirumą liudija jos dalyvavimas visos Lenkijos jaunimo organizacijų renginiuose.
1997 metais, siekiant propaguoti lietuviškąją etninę kultūrą, apimančią tautos tradicijas, jos dvasinę ir materialinę kultūrą kaip vieną lietuvių tautinio savitumo apraiškų, įsikūrė ir Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija. Visos čia paminėtos draugijos ir organizacijos yra koordinuojamos 1992 metų lapkričio 29 dieną įkurtos Lenkijos lietuvių bendruomenės, sudarančios Pasaulio lietuvių bendruomenės dalį.
Skirtingai nuo kitų kraštų lietuvių bendruomenių, Lenkijos lietuviu bendruomenė yra ir politinė organizacija, galinti dalyvauti rinkimuose į vietos savivaldybes, į Lenkijos Seimą bei Senatą. Vis dėlto pagrindiniai Lenkijos lietuvių bendruomenės darbo barai yra kultūriniai – rūpintis lietuviškomis mokyklomis, organizuoti meno saviveiklos kolektyvus, globoti lietuvių istorijos ir kultūros paminklus visoje Lenkijos teritorijoje. Nemažas dėmesys skiriamas lietuviškai sielovadai, gimtosios kalbos puoselėjimui, neleidžiant jai išnykti iš viešojo gyvenimo lietuvių kompaktiškai gyvenamose srityse, dirbant leidybini darbą, rengiant radijo ir televizijos laidas.
Pirmieji bandymai kurti pradines mokyklas prasidėjo 1951 metais. Laikui bėgant, Lietuviu kultūros
draugijos bei Lietuvių bendruomenės pastangomis įvairaus lygio lietuviškų mokyklų vis gausėjo. Pastaraisiais metais veikia 7 pagrindinės mokyklos lietuviu dėstomąja kalba – Punske, Vidugiriuose, Navinykuose, Krasnave, Krasnagrudoje, Pristavonyse ir Vaitakiemyje. Kai kuriose Suvalkų krašto kaimų mokyklose, pačiuose Suvalkuose, Lietuvos konsulate Varšuvoje lietuvių kalba dėstoma kaip dalykas. Tad iš viso lietuviškai arba lietuvių kalbos kaip dalyko mokosi apie 900 moksleivių, maždaug pusė jų – Punsko Kovo 11-osios licėjuje. Šis licėjus – aukščiausia lietuviška vidurinio mokymo institucija Lenkijoje. Seinų gimnazijoje kuriasi lietuviškos klasės, tad labai aktualu ir dabartinės gimnazijos mokinius įtraukti į stiprėjančią lietuvių visuomeninę veiklą Seinų krašte. Gimnazistai aktyviai dalyvauja įvairiose šventėse ir minėjimuose, dalyvauja meninėje saviveikloje. Šias galimybes išplečia ir neseniai atvėrė duris Lietuvių namai, kur dažnai yra galimybių ne tik save parodyti, bet ir pasižiūrėti kitų, iš Lenkijos, Lietuvos bei kitų kraštų atvykusių meninių kolektyvų, susitikti su žymiais žmonėmis.
Švietimo įstaigų veiklos lietuvybės išsaugojimo veikloje negalima atskirti nuo meninės saviveiklos, nes daug kolektyvų veikia būtent mokyklose. Beveik kiekvienoje lietuviškoje mokykloje ar lietuviškose klasėse suorganizuoti chorai, šokių, dramos būreliai. Daininga šio Dzūkijos krašto aplinka, užsikonservavę senos lietuviškos dainos, senoviniai papročiai tarsi padeda moksleiviu auklėjimui.
Veikia ir kiti meninės saviveiklos kolektyvai. 1951 metais veikla pradėjęs „Jotvos“ choreografinis sambūris per ilgą laiką įgijo savo darbo gaires, savo sudėtyje turi kelis ansamblius. Suvalkų krašte pakankamai garsi kaimo kapela „Klumpė“ su vokaline grupe, dalyvaujanti įvairiuose ir ne tik lietuviškuose renginiuose. Gyvuoja ir Lenkijos lietuvių draugijos choras „Dzūkija“, dainų ir šokių ansamblis „Sūduva“, etnografinis ansamblis „Gimtinė“, estradinis ansamblis „Punia“. Populiarūs ir klojimo teatrai, padedantys teatro menui, tegul ir saviveikliniam, pasiekti paprastą kaimietį, tam neieškant tinkamų salių.
Į saviveiklininkų kasmetinių pasirodymų programą įtraukti: saviveiklininkų sąskrydis pačiame Lietuvos pasienyje prie Galadusio ežero, Klojimo teatrų festivalis Punske, Lenkijos tautinių mažumų susitikimų Punske renginiai. Labai svarbią vietą užima ir kalendorinės bei valstybinės Lietuvos šventės – Motinos diena, Vėlinės, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji taip pat nepraeina nedalyvaujant meniniams kolektyvams su konkrečiam atvejui pritaikyta programa.
Lenkijos lietuviai prižiūri svarbias Lietuvos istorijai vietas – lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno žuvimo vietą buvusiame Soldine, Seinų katedroje palaidoto vyskupo Antano Baranausko kapą, 1918–1920 metų Lietuvos savanorių kapus Seinuose bei aplinkinėse vietose. Šalia Seinų bažnyčios 1999 metais įamžintas vysk. A.Baranausko atminimas – jam atidengtas paminklas.
Bažnyčios vaidmuo Lenkijos lietuvių identitetui ypatingai svarbus, nes kai kuriose vietose dėl lietuviškų mišių tenka sulaužyti daug iečių. Lietuviškos mišios visą laiką vyko tik Punsko bažnyčioje, kur absoliuti dauguma parapijiečių – lietuviai. Po ilgos kovos 1983 metais lietuviams visgi buvo leista sekmadieniais lietuviškai melstis Seinų bazilikoje. Kas dvi savaites Mišios yra aukojamos Suvalkuose, kartą per mėnesį Varšuvoje ir Vroclave, tačiau lietuviškam religiniam gyvenimui išlikti sąlygos vis tik palankiausios lietuvių kompaktiškai gyvenamoje teritorijoje.
Daugelyje pasaulio šalių lietuvybės išsaugojimui labai svarbi lietuviška spauda. Ne išimtis ir Lenkija. Nors dabar leidžiamas ne vienas vietinės svarbos leidinukas, tačiau pats reikšmingiausias ir įtakingiausias yra žurnalas „Aušra“. JAV lietuvių pagalba Punske įkurtas kompiuterinis centras, kur
galima rinkti ir maketuoti ne tik „Aušrą“, bet ir kitus leidinius.
Šioje teritorijoje girdimos Lietuvos radijo ir matomos Lietuvos televizijos laidos, tad apie įvykius Lietuvoje dauguma tautiečių nesunkiai informuojami. Vis dėlto savo svarbią vietą užima ir lietuviškos laidos per Balstogės valstybinį radiją, nes tokiu būdu lietuviai gali sužinoti svarbiausias Lenkijos lietuviu bendruomenės naujienas, džiaugsmus ir problemas. Savos problemos dažnai būna pačios aktualiausios, sulaukiančios didžiausio dėmesio.
Daugelį amžių lietuviai vyko į Lenkiją valstybiniais ar mokslo reikalais, kryžiavosi aukštuomenės vedybiniai reikalai, tačiau tais laikais kalbėti apie pastovias lietuviškas organizacijas Lenkijoje pakankamai sunku.
Didžiausia dalis Lenkijoje gyvenančių lietuvių – tai senbuviai, kurių protėviai šiose vietose gyveno nuo seniausių laikų ir kurie klasikine prasme nėra išeiviai; tokiais juos padarė valstybių sienų kaita. Jei ne XX amžiaus pradžioje tarp Lietuvos ir Lenkijos kilęs konfliktas, vargu ar Lenkijoje gyventų didesnė lietuvių bendruomenė. Lenkijos lietuviai glaustai gyvena beveik visame dabartiniame Lietuvos – Lenkijos valstybių pasienyje, Seinų ir Suvalkų apskrityse. Ju skaičius siekia 10 tūkstančių, o Punsko valsčiuje iš 5 tūkstančių gyventojų lietuviai sudaro net 80 procentų.
Kituose Lenkijos miestuose – Varšuvoje, Balstogėje, Vroclave, Gdanske, Šcecine gyvenančius lietuvius būtų galima laikyti išeivija klasikine prasme – tai išeiviai iš Lietuvos, čia atblokšti karo audrų, Sibiro tremtiniai bei persikėlę Suvalkų krašto lietuviai. Ju skaičių tiksliai apibrėžti sunku – nuo kelių iki keliolikos tūkstančių.
Reikšmingi Lenkijos lietuviams buvo 1957-ieji, kai buvo įsteigta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija. Tais laikais nebuvo įmanoma palaikyti ryšių ir su Pasaulio lietuvių bendruomene, tad Lietuvių kultūros draugija buvo tarsi Lenkijos lietuvių bendruomenės pakaitalas. Ji 1993 metais pakeitė savo pavadinimą į Lenkijos lietuvių draugiją, kaip labiau atitinkantį veiklos profilį. Taip pat atsikūrė kurį laiką tarpukariu Vilniaus ir Suvalkų kraštuose veikusi Lietuvių Šv.Kazimiero draugija, veiklą atnaujinusi taip pat 1993 metais.
1994 metais savo įkurta Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga, veikianti kaip Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos padalinys. Ji siekia įgyvendinti tuos pačius uždavinius, kokius vykdo Lietuvių jaunimo sąjungos visame pasaulyje – išlaikyti tautinę savimonę, skatinti jaunimo kultūrinį gyvenimą. Tai Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga vykdo, pradėdama nuo pačių mažiausių lietuvių – nuo vaikų, organizuodama jiems Vaikų šokių šventes, vaiku sąskrydžius, sulaukiančius pakankamai didelio mažųjų dėmesio. Jaunimui nuo pat įsikūrimo rengiamos estradinių ansamblių šventės, dažnai į svečius kviečiant įvairias muzikines grupes iš Lietuvos, organizuojami susitikimai, diskusijos. Organizacijos atvirumą liudija jos dalyvavimas visos Lenkijos jaunimo organizacijų renginiuose.
1997 metais, siekiant propaguoti lietuviškąją etninę kultūrą, apimančią tautos tradicijas, jos dvasinę ir materialinę kultūrą kaip vieną lietuvių tautinio savitumo apraiškų, įsikūrė ir Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija. Visos čia paminėtos draugijos ir organizacijos yra koordinuojamos 1992 metų lapkričio 29 dieną įkurtos Lenkijos lietuvių bendruomenės, sudarančios Pasaulio lietuvių bendruomenės dalį.
Skirtingai nuo kitų kraštų lietuvių bendruomenių, Lenkijos lietuviu bendruomenė yra ir politinė organizacija, galinti dalyvauti rinkimuose į vietos savivaldybes, į Lenkijos Seimą bei Senatą. Vis dėlto pagrindiniai Lenkijos lietuvių bendruomenės darbo barai yra kultūriniai – rūpintis lietuviškomis mokyklomis, organizuoti meno saviveiklos kolektyvus, globoti lietuvių istorijos ir kultūros paminklus visoje Lenkijos teritorijoje. Nemažas dėmesys skiriamas lietuviškai sielovadai, gimtosios kalbos puoselėjimui, neleidžiant jai išnykti iš viešojo gyvenimo lietuvių kompaktiškai gyvenamose srityse, dirbant leidybini darbą, rengiant radijo ir televizijos laidas.
Pirmieji bandymai kurti pradines mokyklas prasidėjo 1951 metais. Laikui bėgant, Lietuviu kultūros
draugijos bei Lietuvių bendruomenės pastangomis įvairaus lygio lietuviškų mokyklų vis gausėjo. Pastaraisiais metais veikia 7 pagrindinės mokyklos lietuviu dėstomąja kalba – Punske, Vidugiriuose, Navinykuose, Krasnave, Krasnagrudoje, Pristavonyse ir Vaitakiemyje. Kai kuriose Suvalkų krašto kaimų mokyklose, pačiuose Suvalkuose, Lietuvos konsulate Varšuvoje lietuvių kalba dėstoma kaip dalykas. Tad iš viso lietuviškai arba lietuvių kalbos kaip dalyko mokosi apie 900 moksleivių, maždaug pusė jų – Punsko Kovo 11-osios licėjuje. Šis licėjus – aukščiausia lietuviška vidurinio mokymo institucija Lenkijoje. Seinų gimnazijoje kuriasi lietuviškos klasės, tad labai aktualu ir dabartinės gimnazijos mokinius įtraukti į stiprėjančią lietuvių visuomeninę veiklą Seinų krašte. Gimnazistai aktyviai dalyvauja įvairiose šventėse ir minėjimuose, dalyvauja meninėje saviveikloje. Šias galimybes išplečia ir neseniai atvėrė duris Lietuvių namai, kur dažnai yra galimybių ne tik save parodyti, bet ir pasižiūrėti kitų, iš Lenkijos, Lietuvos bei kitų kraštų atvykusių meninių kolektyvų, susitikti su žymiais žmonėmis.
Švietimo įstaigų veiklos lietuvybės išsaugojimo veikloje negalima atskirti nuo meninės saviveiklos, nes daug kolektyvų veikia būtent mokyklose. Beveik kiekvienoje lietuviškoje mokykloje ar lietuviškose klasėse suorganizuoti chorai, šokių, dramos būreliai. Daininga šio Dzūkijos krašto aplinka, užsikonservavę senos lietuviškos dainos, senoviniai papročiai tarsi padeda moksleiviu auklėjimui.
Veikia ir kiti meninės saviveiklos kolektyvai. 1951 metais veikla pradėjęs „Jotvos“ choreografinis sambūris per ilgą laiką įgijo savo darbo gaires, savo sudėtyje turi kelis ansamblius. Suvalkų krašte pakankamai garsi kaimo kapela „Klumpė“ su vokaline grupe, dalyvaujanti įvairiuose ir ne tik lietuviškuose renginiuose. Gyvuoja ir Lenkijos lietuvių draugijos choras „Dzūkija“, dainų ir šokių ansamblis „Sūduva“, etnografinis ansamblis „Gimtinė“, estradinis ansamblis „Punia“. Populiarūs ir klojimo teatrai, padedantys teatro menui, tegul ir saviveikliniam, pasiekti paprastą kaimietį, tam neieškant tinkamų salių.
Į saviveiklininkų kasmetinių pasirodymų programą įtraukti: saviveiklininkų sąskrydis pačiame Lietuvos pasienyje prie Galadusio ežero, Klojimo teatrų festivalis Punske, Lenkijos tautinių mažumų susitikimų Punske renginiai. Labai svarbią vietą užima ir kalendorinės bei valstybinės Lietuvos šventės – Motinos diena, Vėlinės, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji taip pat nepraeina nedalyvaujant meniniams kolektyvams su konkrečiam atvejui pritaikyta programa.
Lenkijos lietuviai prižiūri svarbias Lietuvos istorijai vietas – lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno žuvimo vietą buvusiame Soldine, Seinų katedroje palaidoto vyskupo Antano Baranausko kapą, 1918–1920 metų Lietuvos savanorių kapus Seinuose bei aplinkinėse vietose. Šalia Seinų bažnyčios 1999 metais įamžintas vysk. A.Baranausko atminimas – jam atidengtas paminklas.
Bažnyčios vaidmuo Lenkijos lietuvių identitetui ypatingai svarbus, nes kai kuriose vietose dėl lietuviškų mišių tenka sulaužyti daug iečių. Lietuviškos mišios visą laiką vyko tik Punsko bažnyčioje, kur absoliuti dauguma parapijiečių – lietuviai. Po ilgos kovos 1983 metais lietuviams visgi buvo leista sekmadieniais lietuviškai melstis Seinų bazilikoje. Kas dvi savaites Mišios yra aukojamos Suvalkuose, kartą per mėnesį Varšuvoje ir Vroclave, tačiau lietuviškam religiniam gyvenimui išlikti sąlygos vis tik palankiausios lietuvių kompaktiškai gyvenamoje teritorijoje.
Daugelyje pasaulio šalių lietuvybės išsaugojimui labai svarbi lietuviška spauda. Ne išimtis ir Lenkija. Nors dabar leidžiamas ne vienas vietinės svarbos leidinukas, tačiau pats reikšmingiausias ir įtakingiausias yra žurnalas „Aušra“. JAV lietuvių pagalba Punske įkurtas kompiuterinis centras, kur
galima rinkti ir maketuoti ne tik „Aušrą“, bet ir kitus leidinius.
Šioje teritorijoje girdimos Lietuvos radijo ir matomos Lietuvos televizijos laidos, tad apie įvykius Lietuvoje dauguma tautiečių nesunkiai informuojami. Vis dėlto savo svarbią vietą užima ir lietuviškos laidos per Balstogės valstybinį radiją, nes tokiu būdu lietuviai gali sužinoti svarbiausias Lenkijos lietuviu bendruomenės naujienas, džiaugsmus ir problemas. Savos problemos dažnai būna pačios aktualiausios, sulaukiančios didžiausio dėmesio.
