|
|||
RUSIJOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ
Pavienių tremtinių iš Lietuvos Sibire atsirado iš karto po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo XVIII amžiaus pabaigoje. Tremtinių ypač pagausėjo po 1831 bei 1863 metų sukilimų. Po 1831 metų sukilimo Tomske susibūrė gana gausi lietuvių bendruomenė, kurios nariai, kartu su lenkų tremtiniais 1835 metais pastatė pirmąją visame Sibire lietuvišką bažnyčią. 1885 metais vien Tomske gyveno apie 1500 įvairiais būdais čia atsidūrusių lietuvių. 1917 metais prasidėjo organizuotas lietuvių kultūrinės bendruomenės veiklos etapas, buvęs tarsi Lietuvių bendruomenės pirmtaku. Tada susikūrė lietuviška mokykla, leidykla, knygynas, skaitykla. 1918 metų kovo 5–19 d. Novosibirske sušauktas net Sibiro lietuvių suvažiavimas. Antrasis Sibiro lietuvių suvažiavimas 1919 metų vasario mėnesį Irkutske netgi priėmė nutarimą leisti lietuvišką laikraštį „Sibiro lietuvių žinios“, kurio pasirodė 12 numerių. Organizuoto lietuviško gyvenimo pilnatvę įrodė ir tai, jog net trylikoje Sibiro ir Uralo miestų veikė 24 lietuvių visuomeninės organizacijos.
1941-ųjų birželio 14-ąją į gyvulinius vagonus buvo sugrūsta ir iš Lietuvos išvežta į atokiausius Sibiro rajonus apie 34 tūkstančiai žmonių. Ne viena šios tremties auka buvo išginta net už Poliarinio rato, kur sąlygos neįmanomos žmonėms gyventi. Pasibaigus karui ir vos Lietuvoje vėl įsigalėjus sovietinei valdžiai, tremtinių ešelonai iš Lietuvos vėl pajudėjo. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 1945–1952 metais iš Lietuvos ištremta apie 100 tūkstančių žmonių.
Ypatingai savo masiškumu pasižymėjo 1948 metų trėmimai. Daugelis šių tremtinių buvo ištremta į Sibirą, nors ir ne į tokius atšiaurius jo rajonus kaip 1941 metais. Mirus Stalinui ir kiek sušvelnėjus sovietiniam režimui, 1956 metais daugeliui tremtinių buvo leista grįžti į Lietuvą, vis dėlto Sibire liko apie 40 tūkstančių lietuvių, neturėję čia jokių galimybių saugoti savo tautinį tapatumą ir taip per kelis dešimtmečius primiršę savo kalbą, kultūrą ir papročius. Lietuvai atgavus nepriklausomybe,
nedidelė jų dalis grįžo į Lietuvą, tačiau tai bendrosios statistikos iš esmės nepakeitė.
Demokratiniai procesai, prasidėję visoje Sovietų Sąjungoje, neaplenkė ir Sibiro. Be abejo, tai paskatino ir aktyvesnius Sibiro lietuvius burtis organizuotai tautinei – kultūrinei veiklai. Jau 1990 metais buvo atkurta Tomsko lietuvių kultūros bendrija. Organizuota lietuviška veikla prasidėjo ir kituose Sibiro vietose, kur gyveno daugiau lietuvių: Tomsko, Altajaus, Novosibirsko, Krasnojarsko, Omsko ir kituose kraštuose.
Nors Sibiro lietuvių bendruomenės veikloje aktyviau dalyvauja tik nedidelė lietuvių dalis ir jų veikla stipriai riboja dideli atstumai bei brangios susisiekimo priemonės, tačiau suprantama, jog tai nėra kliūtis pačiam bendruomeninės veiklos principui. Lietuviškos savimonės išlaikymas lieka pačia svarbiausia Sibiro lietuvių bendruomenės užduotimi. Altajaus krašte gyvena daugiau kaip 800 lietuvių, Krasnojarske - apie 20 tūkstančių.
Apie 18 tūkstančių lietuvių gyvena Lietuvos kaimynystėje – Kaliningrado srityje. Čia veikia 28 lietuvių švietimo įstaigos, iš kurių: 18 lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvų, 4 ugdymo įstaigos su lietuviškomis klasėmis. Srityje oficialiai veikia 5 visuomeninės lietuviškos organizacijos.
Rusijos Federacijos sostinė Maskva ar Sankt Peterburgas – žymus politikos, kultūros, mokslo centrai. Šių miestų lietuvių bendruomenės yra stipresnės organizacine prasme lyginant su Sibire veikiančiomis organizacijomis. Maskvos ir Sankt Peterburgo lietuvių centruose be politinės veiklos buvo plėtojama kultūrinė visuomeninė veikla. Siekiant suvienyti kuo daugiau lietuvių buvo kuriamos lietuviškos tautinės organizacijos. Sankt Peterburge lietuviai susibūrė į Regioninę visuomeninę autonomiją.
Rusijoje lietuviai buriasi teritoriniu principu, o jų veiklą nuo 1999 m. koordinuoja Rusijos lietuvių bendrijų sąjunga.
Šiuo metu Rusijos Federacijoje veikia per 20 lietuvių organizacijų, 10 lietuvių švietimo įstaigų (be Karaliaučiaus srities), tarp kurių: 1 bendrojo lavinimo mokykla, 8 lituanistinės mokyklos ir 1 fakultatyvas. Šiose švietimo įstaigose mokosi 486 mokiniai.
1941-ųjų birželio 14-ąją į gyvulinius vagonus buvo sugrūsta ir iš Lietuvos išvežta į atokiausius Sibiro rajonus apie 34 tūkstančiai žmonių. Ne viena šios tremties auka buvo išginta net už Poliarinio rato, kur sąlygos neįmanomos žmonėms gyventi. Pasibaigus karui ir vos Lietuvoje vėl įsigalėjus sovietinei valdžiai, tremtinių ešelonai iš Lietuvos vėl pajudėjo. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 1945–1952 metais iš Lietuvos ištremta apie 100 tūkstančių žmonių.
Ypatingai savo masiškumu pasižymėjo 1948 metų trėmimai. Daugelis šių tremtinių buvo ištremta į Sibirą, nors ir ne į tokius atšiaurius jo rajonus kaip 1941 metais. Mirus Stalinui ir kiek sušvelnėjus sovietiniam režimui, 1956 metais daugeliui tremtinių buvo leista grįžti į Lietuvą, vis dėlto Sibire liko apie 40 tūkstančių lietuvių, neturėję čia jokių galimybių saugoti savo tautinį tapatumą ir taip per kelis dešimtmečius primiršę savo kalbą, kultūrą ir papročius. Lietuvai atgavus nepriklausomybe,
nedidelė jų dalis grįžo į Lietuvą, tačiau tai bendrosios statistikos iš esmės nepakeitė.
Demokratiniai procesai, prasidėję visoje Sovietų Sąjungoje, neaplenkė ir Sibiro. Be abejo, tai paskatino ir aktyvesnius Sibiro lietuvius burtis organizuotai tautinei – kultūrinei veiklai. Jau 1990 metais buvo atkurta Tomsko lietuvių kultūros bendrija. Organizuota lietuviška veikla prasidėjo ir kituose Sibiro vietose, kur gyveno daugiau lietuvių: Tomsko, Altajaus, Novosibirsko, Krasnojarsko, Omsko ir kituose kraštuose.
Nors Sibiro lietuvių bendruomenės veikloje aktyviau dalyvauja tik nedidelė lietuvių dalis ir jų veikla stipriai riboja dideli atstumai bei brangios susisiekimo priemonės, tačiau suprantama, jog tai nėra kliūtis pačiam bendruomeninės veiklos principui. Lietuviškos savimonės išlaikymas lieka pačia svarbiausia Sibiro lietuvių bendruomenės užduotimi. Altajaus krašte gyvena daugiau kaip 800 lietuvių, Krasnojarske - apie 20 tūkstančių.
Apie 18 tūkstančių lietuvių gyvena Lietuvos kaimynystėje – Kaliningrado srityje. Čia veikia 28 lietuvių švietimo įstaigos, iš kurių: 18 lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvų, 4 ugdymo įstaigos su lietuviškomis klasėmis. Srityje oficialiai veikia 5 visuomeninės lietuviškos organizacijos.
Rusijos Federacijos sostinė Maskva ar Sankt Peterburgas – žymus politikos, kultūros, mokslo centrai. Šių miestų lietuvių bendruomenės yra stipresnės organizacine prasme lyginant su Sibire veikiančiomis organizacijomis. Maskvos ir Sankt Peterburgo lietuvių centruose be politinės veiklos buvo plėtojama kultūrinė visuomeninė veikla. Siekiant suvienyti kuo daugiau lietuvių buvo kuriamos lietuviškos tautinės organizacijos. Sankt Peterburge lietuviai susibūrė į Regioninę visuomeninę autonomiją.
Rusijoje lietuviai buriasi teritoriniu principu, o jų veiklą nuo 1999 m. koordinuoja Rusijos lietuvių bendrijų sąjunga.
Šiuo metu Rusijos Federacijoje veikia per 20 lietuvių organizacijų, 10 lietuvių švietimo įstaigų (be Karaliaučiaus srities), tarp kurių: 1 bendrojo lavinimo mokykla, 8 lituanistinės mokyklos ir 1 fakultatyvas. Šiose švietimo įstaigose mokosi 486 mokiniai.
