|
|
Jis - jachtos “Ambersail” ausys ir akys. Žmogų, kuris devynis mėnesius kartu su besikeičiančiais buriuotojais keliauja ir dar keliaus iš vieno pasaulio krašto į kitą. Aš nekalbėsiu apie tai, kokių reikia fizinių ir kas svarbiausią psichologinių jėgų norint ištverti tokį ilgą plaukimą, kuriame kavos gėrimo su delfinais būna kur kas rečiau nei štormo, šaltų tamsių naktų ir ilgos depresijos, kad esi vienas, toli nuo mylinčių artimųjų.
Pirmasis įspūdis sutikus Linkų nebuvo pats maloniausias. Pasirodė jis šiek tiek atšiaurus, nepatenkintas, rūškanas. Tačiau vėliau supratau, kad šiam žmogui per prieš tai buvusius 10 plaukimo etapų daugiau ar mažiau teko susipažinti, priprasti, susidraugauti su šimtu skirtingų žmonių. Ir kai jau vieni atrodydavo tapdavo tavo draugais, staiga suprasdavai, kad šiuos netrukus pakeis kiti.
Dėl to iš pirmo žvilgsnio pasirodęs Lino atšiaurumas buvo mano paties neįvertinta situacija. Jau po kelių dienų supratau, kad neveltui nė vienas prieš tai plaukęs buriuotojas apie Linkų nepratarė nė vieno blogo žodžio. Pasakysiu jums paprastą trumpą situaciją, atspindinčią tai, kiek daug Linkus reiškia jachtai, įgulai ir kiek įgula reiškia jam.
Vakaras. Ruošiamės jachtoje vakarieniauti. Pasidarėm sumuštinių, kurių namuose niekada nevalgyčiau. Stora riekė naminės lietuviškos duonos, pašteto sluoksnis ir ant viršaus sūrio gabalas. Žodžiu, susėdome valgyti. Ir kažkas iš įgulos pareiškia, kad bene pirmą kartą visi vakarieniaujame ant denio vienu metu. Apsidairiau, o kur Linkus? Pasirodo žmogelis, kaip visada perpildytas kuklumo tyliai ramiai atsikėlė šiek tiek vėliau nei mes visi ir nusprendė nieko nevarginti bei tyliai pasidaręs sumuštinius valgė juos laivo apačioje. Nepajutau, kaip prie jo prisijungiau aš, vėliau dar vienas, dar vienas ir staiga, iš to pilno denio žmonių nieko neliko, o visi susirinko šalia Linkaus. Nors jis nei kvietė, nei prašė. Tačiau šis žmogus turi aurą, turi kažką tokio, kas žmones traukia, ramina ir kelią pagarbą.
Mindaugas Rainys
XI etapo įgulos narys
Pirmasis įspūdis sutikus Linkų nebuvo pats maloniausias. Pasirodė jis šiek tiek atšiaurus, nepatenkintas, rūškanas. Tačiau vėliau supratau, kad šiam žmogui per prieš tai buvusius 10 plaukimo etapų daugiau ar mažiau teko susipažinti, priprasti, susidraugauti su šimtu skirtingų žmonių. Ir kai jau vieni atrodydavo tapdavo tavo draugais, staiga suprasdavai, kad šiuos netrukus pakeis kiti.
Dėl to iš pirmo žvilgsnio pasirodęs Lino atšiaurumas buvo mano paties neįvertinta situacija. Jau po kelių dienų supratau, kad neveltui nė vienas prieš tai plaukęs buriuotojas apie Linkų nepratarė nė vieno blogo žodžio. Pasakysiu jums paprastą trumpą situaciją, atspindinčią tai, kiek daug Linkus reiškia jachtai, įgulai ir kiek įgula reiškia jam.
Vakaras. Ruošiamės jachtoje vakarieniauti. Pasidarėm sumuštinių, kurių namuose niekada nevalgyčiau. Stora riekė naminės lietuviškos duonos, pašteto sluoksnis ir ant viršaus sūrio gabalas. Žodžiu, susėdome valgyti. Ir kažkas iš įgulos pareiškia, kad bene pirmą kartą visi vakarieniaujame ant denio vienu metu. Apsidairiau, o kur Linkus? Pasirodo žmogelis, kaip visada perpildytas kuklumo tyliai ramiai atsikėlė šiek tiek vėliau nei mes visi ir nusprendė nieko nevarginti bei tyliai pasidaręs sumuštinius valgė juos laivo apačioje. Nepajutau, kaip prie jo prisijungiau aš, vėliau dar vienas, dar vienas ir staiga, iš to pilno denio žmonių nieko neliko, o visi susirinko šalia Linkaus. Nors jis nei kvietė, nei prašė. Tačiau šis žmogus turi aurą, turi kažką tokio, kas žmones traukia, ramina ir kelią pagarbą.
Mindaugas Rainys
XI etapo įgulos narys
